Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.
Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.
Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia).
Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“