Su pirmosiomis snaigėmis ir žiemišku oru į Vėžaičių pagrindinę mokyklą atbildėjo gimtosios kalbos savaitė. Šio renginio tikslas – žadinti vaikų susidomėjimą gimtąja kalba. Juk be kalbos nėra žmogaus, be kalbos nėra tautos, be kalbos nėra minties. Skubėdami mes pamirštame kalbos reikšmę. Pamirštame ne iš piktos valios, o dėl kasdienio nerūpestingumo. Todėl mes, lietuvių kalbos mokytojai, pakvietėme visą mokyklos bendruomenę aktyviai dalyvauti gimtosios kalbos savaitės renginiuose pagal iš anksto sudarytą veiklos programą. Pirmąją dieną visi dalyvavome viktorinoje: ,,Kas moka žodį – randa kelią visur ir visada“. Pakvietėme ir į dailiojo rašto konkursą. Apie raštą yra sukurta daugybė teorijų, teigiančių, jog raštas – įgimtas dalykas, tad net norėdami, negalime gražiau, dailiau rašyti, negu tai darome kasdien. Iš žmogaus braižo galima nustatyti jo charakterį, temperamentą, net silpnąsias žmogaus puses.
Anksčiau raštas buvo tobulinamas, kad atrodytų dailesnis, o dabar dažniausiai į tai nekreipiame jokio dėmesio. Pakvietėme mokinius susimąstyti, juk dailus, įskaitomas rankraštis labai svarbus dalykas, daug pasakantis apie žmogaus vidinę kultūrą. Konkurse dalyvavo visų klasių mokiniai: pirmokai vedžiojo tik raideles, o vyresniųjų klasių mokiniai ir kai kurie mokytojai – sudėtingesnį tekstą apie kalbą.
Kūrėmė paminklą kalbai – ant įvairaus dydžio popierinių dėžučių vedžiojome žodžius, skirtus gimtajai kalbai. Atrodo – užduotis nesudėtinga, tačiau ją reikėjo atlikti be klaidų, žodžius užrašyti įskaitomai ir aiškiai.
O ar žinote, koks gražiausias lietuviškas žodis? – Gražiausiu lietuvišku žodžiu vėžaitiškiai išrinko žodį „ačiū“. Už jį balsavo daugiausia moksleivių ir mokytojų. Šiek tiek mažiau buvo įsitikinę, kad gražiausias žodis – „meilė, myliu“. Džiugu, kad žodis ,,ačiū“ surinko daugiausia balsų, juk pasakyti ačiū ne tik kad nesunku, bet būtina… juk kam jis skirtas, visuomet bus miela jį girdėti.
Savaitės renginius apibendrinome veikla, skirta tarmėms, nes 2013 metai paskelbti Tarmių metais. M. Karčiauskas yra rašęs: „Man kiekvienas kaimas turi savo tarmę. Ne visi ją supras ar išgirs. Ji turi savo slaptažodžius, savo dainas. Tai yra žmonių mąstymas. Tarmėje yra didžiulė filosofija. Tarmė yra kalbos slaugytoja, sergėtoja. Visos tarmės suplaukia į kalbos upę. Parengtame mokinių reportaže ,, Iš turgaus“, nuskambėjo gimtasis žemaitiškas žodis. Džiaugėmės, kad į mūsų kvietimą kalbėti tarmiškai atsiliepė ir mokinės Julijos Plesevičiūtės močiutė. Išgirdome gražią dzūkišką šnektą.
Kalbos savaitės metu rinkome mokytojų ir mokinių skaitomiausias knygas, pristatėme geriausius mokyklos skaitytojus.
Savaitė pralėkė nepastebimai. Gal todėl, kad nenuobodžiavome, kad įdomiai leidome laiką?
Vėžaičių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Lidija Meižienė