Ar žinotumėte, ką atsakyti, jei septintokas paklaustų, kuo Motiejus Valančius prisidėjo prie Vasario 16-osios, nors gyveno gerokai anksčiau? Mūsiškiai jau žino – vakar tai aiškinomės integruotoje lietuvių kalbos ir istorijos pamokoje. Pamoką pradėjome nuo teksto apie Valančiaus gyvenimą ir veiklą. Mokiniai ieškojo svarbiausių faktų, žymėjosi datas, aptarė, kokiomis sąlygomis teko gyventi XIX amžiuje. Kalbėjomės apie jo rūpestį švietimu, apie kuriamas parapines mokyklas, apie blaivybės sąjūdį ir drąsą kalbėti lietuviškai tada, kai tai nebuvo savaime suprantama. Diskutavome, kodėl tautos stiprinimas per kalbą, tikėjimą ir švietimą ilgainiui tampa pamatu laisvės idėjai. Vėliau mokiniai persikėlė į XIX amžių kūrybiškai – rašė laišką draugui. Vieni pasakojo apie naujai steigiamas mokyklas ir džiaugėsi galimybe mokytis gimtąja kalba, kiti dalijosi mintimis apie blaivybės judėjimą, kvietė keisti įpročius, stiprinti bendruomenę. Laiškuose atsirado ir to laikmečio nuotaika: pagarba dvasininkui, rūpestis dėl tautos ateities, viltingas žvilgsnis į rytojų. Pamokos pabaigoje sugrįžome prie pradžioje iškelto klausimo. Mokiniai patys įvardijo, kad be tokių žmonių kaip Valančius nebūtų ir sąmoningos tautos, kuri po kelių dešimtmečių galėtų pasirašyti Nepriklausomybės Aktą. Taip XIX amžiaus pastangos natūraliai susisiejo su Vasario 16-osios idėja – laisvė prasideda nuo žmogaus apsisprendimo veikti.
Istorijos mokytoja Indrė Gurauskaitė bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Erika Košienė
