Iš Janinos Zvonkuvienės facebook paskyros.
„ŽEMAITIJOS METAI. KODĖL? Nors šis klausimas ir nebuvo užduotas, tačiau atsakymo ieškota buvo. Vėžaičiuose. Jaukioje bibliotekoje. Šviesumu spinduliuojanti bibliotekininkė Irena vikriai nusispyrė batus, vikriai užsiropštė ant stalo ir mediniais skalbinių segtukais paveikslų fone prisegė Žemaitijos vėliavą. Turim! Jei žemaitiškai čia viskas vyks, tai kaip gi be savos vėliavos! Kaip gi be šito kalbėtume apie egzistavusią žemaičių kunigaikštystę, žemaičių kunigaikščius, žemaičių seniūniją ir didikus seniūnus, apie pergalingą dalyvavimą senovės mūšiuose…
Netrukus atsivėrė durys ir… – lyg būtų padvelkęs šviežias pavasarinis vėjas – užgriuvo nuotaikingo jaunimo pulkelis. Tai Vėžaičių mokyklos aštuntokai, atlydėti Mokytojos Lidijos Meižienės.
Bibliotekininkė Irena Baltaragienė 2019 kovo 8 dieną ir pakvietė visus į pašnekesį „Pasėruokoukem žemaitiška“, skirtą Žemaitijos metams.
Na, o mane pasikvietė kaip žemaitiškai dar tebesiruokoujėntį eksponatą. Buvo gražu, kad tame pasirokavime moksleiviai patys skaitė eilėraščių žemaitiškai. Tiesa, ne visiems sekėsi nuoširdžiai, jautėsi, kad tai jiems jau ne namiškių kalba, ne kasdienė… Tik Martynas, kad ir nieko neskaitė, kiečiausias žemaičių kalboj buvo.
Ot šioje vietoje jau ir liūdesys pareina. Rudeninis toks… Kad viskas nubyrės, užšals… Taigi, kad savos kalbos patys žemaičiai nebrangina, nesupranta jos vertės, nebekalba, vaikų neišmoko. O žemaičių kalbos vertę, kaip itin brangintiną dalyką, pripažįsta pasaulinio lygio kalbos mokslininkai, pasaulio universitetai.
Ką darysi! Bet girdėjo vėžaitiškiai netrumpos kalbos, kodėl būtent 2019-ieji paskelbti Žemaitijos metai. Todėl, kad sukanka 800 metų, kai Žemaitijos vardas pirmą kartą paminėtas „ant popieriaus“ – Haličio-Vouinės taikos sutartyje. Tada paminėti ir žemaičių kunigaikščių vardai Erdvilas ir Vykintas. (Dabar turime Žemaitijoje vieno piliakalnio vietovę, kurią vadiname „Vykinto miestu“ – netoli Varnių.) Toliau kalbėjomės žemaitiškai, kodėl ši Žemaitijos vėliava yra būtent tokia, kas ir kaip ją atkūrė, kas patvirtina herbų ir vėliavų simbolius…
Mokslininkai jau yra parašę ir išleidę knygas apie žemaičių kalbą ir rašybą. Buvo aptartas ir „žemaičio pasas“, kurs viso labo yra tik Žemaičių kultūros draugijos nario ar idėjinio šios draugijos rėmėjo pažymėjimas.
Suolus, kėdes pastumdę į pasienius, su vėžaitiškiais moksleiviais dar sutrenkėme keletą žemaitiškų ratelių, padainavome ir dainą žemaitišką – apie bernelį, kurs turguje pardavė šluoteles ir mergelei saldainių pirko… Pabandėme mergeles baltomis skarelėmis padabinti. Vai, koks neįprastas, net bugštus prisiliesti daiktas – balta skarelė. Nebuvo kadais nė vienų namų, nė vienos mergelės, kad neturėtų baltos skarelės.
…Vis plūduriavo vaizdinys mintyse, kaip būtų gražu panašų pulkelį žemaičių jaunimo nusivesti kad ir ant Veiviržėnų piliakalnio, kur dar tebestovi didingų ąžuolų. Ten pakalbėtume jiems apie ištvermingą meilę savo kraštui, savo gamtai, savo praeičiai. Kol dar yra tų ąžuolų. Tegu jau ir nebe taip žalių… Arba ant Vyskupiškių piliakalnio, kurs magiškai gražus, kai vos žalsta viskas…
Ne pro šalį pakalbėti būtų ir apie verksmą tą, kurs dabar širdį ištinka, pamačius, kas daroma su Gargždų piliakalniu.
Žemaitija dar tebėra. Yra štai ir Žemaitijos metai… Yra daug gražaus senovės istorijoje, senovės tikėjime, papročiuose, kalboje. Jei pabandai rimčiau prisiliesti prie viso to, kažkas nebepaleidžia. Niekaip nebepaleidžia! Norėčiau, kad bent vienas toks susidomėjęs Žemaitija rastųsi iš vakarykščio Vėžaičių jaunimo. Visais atvejais – kai dar kur nors ką nors išgirs apie Žemaitiją, jos praeitį ir garbę, asmenybes, šiems vaikams tai jau nebebus pirmas kartas.
Ačiū Vėžaičių šviesuolei bibliotekininkei Irenai Baltaragienei, sumaniusiai šį renginį. O ir man, pensininkei, malonu buvo iš namų išsijudinti. Ačiū šilto būdo Mokytojai Lidijai Meižienei. Ačiū jos šauniems, puikiems, kultūringiems ir siekiantiems žinių aštuntokams! Jie visi verti vien pasigėrėjimo! Ačiū ir vėžaitiškei poniai Birutai, kuri buvo įdėmi visa ko klausytoja, turėjusi net svarbių klausimų. Juk per klausimus ir per aiškius atsakymus daugiau sužinosime, labiau pamilsime savo brangią Žemaitiją.“
